Tarptautinė žvejų diena!

Tarptautinė žvejų diena švenčiama nuo 1985 metų. 1984 m. tai buvo nuspręsta Tarptautinėje žvejybos sureguliavimo ir plėtojimo konferencijoje Romoje. Ši diena skirta pagerbti visus žvejus ir atkreipti dėmesį į žuvininkystės svarbą – atsakingą žvejybą ir žuvų išteklių išsaugojimą.
Kiekvienais metais birželio 27-ąją pasaulis mini Tarptautinę žvejų dieną – šventę, skirtą visiems, kurie moka kantriai sėdėti valtelėje ar ant liepto, žiūrėti į plūdę ir svajoti apie rekordinį laimikį (arba tiesiog proga – išeiti iš namų ir paskanauti gero alaus gamtoje).

Žvejyba – puikus laisvalaikio praleidimo būdas gamtoje. Tikri žvejai aistruoliai buriasi į draugijas, rengiamos žvejų varžybos. Lietuvoje įsteigti Žvejų kultūros rūmai, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Žvejyba Lietuvoje nuo seno yra vienas iš pagrindinių amatų.

---

Žvejyba ir alus – meilės istorija be pabaigos

Sutikim – nėra geresnio dueto nei saulėtekis ant ežero kranto, ramus vandens bangavimas ir… šaltas alus rankoje. Tiek profesionalai, tiek mėgėjai žvejai žino: jei nekimba – atkimšk alų. Jei kimba – atšvęsk alumi. O jei ką pagavai – reikia praplauti laimikį, žinoma, vėlgi alumi.

Kokia ta žvejo diena?

06:00 – žadintuvas skamba. Galvoje viena mintis – „tik ne darbą!“ Bet tada prisimeni – šiandien žvejyba.
07:00 – Jau prie ežero. Mėtai meškerę, šalia skardena pirmasis alaus kamštelis. Saulė dar tik kyla, o nuotaika jau kaip po trijų kibimų.
08:00 – Plūdė ramiai guli, tarsi sakytų: „Palauk, dar ne dabar.“ Bet tu jau įpusėjęs antrą alų – profilaktiškai, kad nepradėtų nekibti.
09:00 – Žuvys dar miega, bet tu jau nebe visai. Pradedat su kolega filosofinius pokalbius apie gyvenimą, ešerius ir kodėl alus gamtoje skanesnis.
10:00 – Vienas plūdės šoktelėjimas… bet ne, tik vėjas. Tada atsidarai dar vieną – nuo streso!
11:00 – Pagauni pirmą žuvį! Nedidelė, bet labai išdidžiai laikoma nuotraukai.
12:00 – Pietūs. Sumuštiniai su kotletu ir agurku. Prie jų – šaltas lageris. Maistas karaliams!
13:00 – Laimikis mažas, bet prisiminimai – gigantiški. Ir šaldytuvas su alumi tuštėja. Išgelbsti draugas – atsarginė skardinė „nuo dugno“.
14:00 – Laikinas nuovargis – sėdi ant kranto, akys primerktos, bet vis tiek laikai meškerę. Nes „jei paleisi – tada būtinai užkibs“.
15:00 – Gamtos poezija: paukščių čiulbėjimas, vėjo ošimas, alaus burbuliukai. Užsimiršti, kad pasaulyje egzistuoja darbas.
16:00 – Kolega užkabinęs šaką, tu – gumą į medį. Bet abu laimingi, nes alaus dar yra. Ir gyvenimas tiesiog teka.

Toliau kaip rutuliojasi istorija, manau visi žinom!

---

Tai koks alus žvejybai geriausias?

Kad šventė būtų tikrai skoninga, rekomenduojame žvejybai pasiimti:

• Session IPA – lengvas, neapsunkinantis, idealiai tinka ilgai dienai gamtoje.
• Lageris – klasika, kuri niekada nenuvilia, ypač kai saulė kaitina.
• Saison – truputis prieskonių žuvienės šventei po žvejybos.

---

Žvejų prietarai

Kiekviena šalis turi savo prietarus. Ilgą laiką buvo tikima, jog pirmadieniais negalima imtis jokio rimto ir sunkaus darbo, tad ir žvejai nekišdavo nosies iš namų šią sudėtingą dieną. Nes tikėjo, jog pirmadienį eiti žvejoti – tas pats kas žudytis.

Lietuvoje lydekos stuburo kaulus kabindavo prie vartų, kaip priemonę, gelbėjančią nuo ligų, o lydekos dantis susirinkdavo ir nešiodavo prie savęs, kad vasaros metu gyvatės nekąstų. Beje, tikėta, jog vandenis, jūrų dievas, dažnai pasiverčia į lydeką.

Dauguma žvejų dar ir mūsų dienomis turi „sėkmingas“ ir „nesėkmingas“ meškeres. Sėkmei ne vienas žvejys paspjaudo tris kartus ant kabliuko su masalu. Spjaudo žvejai ir pirmą sugautą žuvį, o paskui paleidžia ją atgal. Apskritai žvejai mėgsta spjaudytis: spjaudo ant naujų valčių, naujo žvejybos įrankio. O jei nespjaudo, tuomet nupila pirmą 50 g alkoholinio gėrimo į vandenį. Beje, žvejų forumuose atviraujama ir apie šlapinimąsi prieš žvejybą į vandenį. Tačiau yra ir tokių, kurie teigia „niekada nespjauk į vandenį, kuriame žvejoji – nekibs.“ Kaip elgtis, spręsti jums.

Einančiam į žvejybą, negalima linkėti sėkmės – šitą prietarą žino net ir tie, kurie nežvejoja. Tačiau surikti pavymui „nei žvyno, nei uodegos“ – galima. Ir dar labai gerai pasitarnautų moteriškė, paleidžianti šluotą į nueinantį žveją – toks lietuviškas prietaras gerai žvejybai.

Pasak vieno šmaikštuolio žvejų forumuose, pagal prietarus galima susidaryti ir šiuolaikinio žvejo portretą:
•    į žūklę neima graibšto, maišelio ir tinklelio žuvims,
•    išsliūkina iš namų paslapčiomis, kad kas ko nors nepalinkėtų,
•    eidamas į vietą apie nieką negalvoja ir stengiasi pakeliui išvengti moters, juodų kačių ir kitų žvėrelių,
•    atėjęs į vietą pila į vandenį alkoholį ir pasysioja,
•    būna nevalgęs porą dienų,
•    pamiršęs sliekus namuose atgal negrįžta, o jei jau grįžta, tai į žūklę nebeina.

---

Tarptautinė žvejų diena – puikus metas pasidžiaugti ne tik žuvimi, bet ir draugyste, gamta ir alaus skoniu. Todėl, jei dar niekada nesėdėjai su meškere rankoje ir alumi kitoje – pats metas tai išbabandyti!
Sveikiname visus žvejus – tiek tikrus, tiek tuos, kurie tik dėl alaus važiuoja prie vandens. Su Tarptautine žvejų diena! Nei žvyno, nei uodegos!