Alaus sriuba – pamirštas lietuviškas supermaistas?

Karštas skanėstas iš Lietuvos dvarų ir valstiečių puodų

Kai šiandien kalbame apie alų, dažniausiai jį įsivaizduojame taurėje – šaltą, putojantį ir draugų rate. Tačiau istorija byloja ką kita. Nuo senų laikų alus Lietuvoje buvo ne tik gėrimas, bet ir svarbi virtuvės dalis – juo gardinti troškiniai, užpilai, desertai, o štai viena įdomiausių ir kiek primirštų tradicijų – alaus sriuba.

---

Ne tik gėrimas, bet ir… sriuba!

Alaus sriubos ilgą laiką buvo populiarios tarp bajorijos, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos ir aplinkinių regionų dvaruose. Tai buvo gurmaniškas, sotus ir šildantis patiekalas, vertas puošnių stalų. Ir nors pagrindinis ingredientas buvo visiems prieinamas – alus, kiti – kiaušiniai, grietinėlė, sviestas ar net šviežias sūris – liudija apie kilmingą patiekalo kilmę.

---

Alus – nuo ūkio iki puodo

Alaus vartojimas Lietuvoje siekia tūkstančius metų. Archeologiniai ir agronominiai duomenys rodo, kad miežiai ir kviečiai – pagrindiniai alaus gamybai skirti javai – dabartinės Lietuvos teritorijoje auginami jau apie 7000 metų. Tai reiškia, kad alus – mūsų žemdirbiškos kultūros bendraamžis.

Vienas seniausių alaus paminėjimų rašytiniuose šaltiniuose – IX a. pabaigos keliautojo Vulfstano pasakojimas. Jis aprašė prūsų žemes ir, kalbėdamas apie dirbtinio šalčio gamybą, mini du indus – vienas jų būdavęs pilnas… alaus! Tai rodo, jog alus jau tada buvo svarbus kasdienio gyvenimo elementas.

---

Pirmieji receptai – iš didikų virtuvių

Seniausias žinomas LDK alaus sriubos receptas siekia XVII amžiaus pabaigą. Jis rastas Radvilų virtuvės užrašų knygelėje, kurioje rekomenduojama į pašildytą alų įmušti trynius, įpilti saldaus pieno ar grietinėlės ir įdėti gabalėlį sviesto. Paprasta, bet rafinuota.

XIX a. kulinarinėje klasikoje, pavyzdžiui, Vincentinos Zavadzkos knygoje, alaus sriubą rekomenduojama valgyti per pietus – pavyzdžiui, šeštadieniais, kovo mėnesį, kartu su silkės kepsneliais, vyšnių padažu ar lynu su kopūstais. Šiuolaikiniam skoniui skamba keistai? Galbūt. Bet tuo metu tai buvo solidus ir pagarbus pietų stalas.

Lazdynų Pelėda, 1911 m. leidinyje „Šeimininkėms vadovėlis“, alaus sriubą vadina „kaitintu alumi“. Ji rekomenduoja alų virinti su grietine ar tryniais, įdėti šiek tiek cukraus, druskos, o pabaigoje – užpilti šiuo alumi varškės sūrį ar paskrudintos duonos gabalėlius.

---

Nuo dvarų – į valstiečių puodus

Kaip ir daug kitų dvarų kultūros elementų, alaus sriuba nusileido ir į valstietišką virtuvę. Tai, ką darė „ponai“, ilgainiui tapo siekiamybe paprastam žmogui – ypač per šventes, krikštynas ar vestuves.

Tautosakoje ir kulinariniuose pasakojimuose ši sriuba žinoma ir kaip „balintas alus“. Pavyzdžiui:

• Pakruojo krašte į alų dėta druskos, pipirų, lauro lapų, grietinės, sviesto ir pakepinto sūrio ar duonos.
• Joniškyje į užvirintą alų dedama druskos, cukraus ir grietine su kiaušinio tryniais suplaktos masės.
• Biržuose, kuriuose veikė vienintelis aludarių cechas LDK laikais, alaus kultūra buvo išskirtinai stipri. Tad nenuostabu, kad šis miestas buvo ir alaus sriubos „centras“.

---

Ne tik Lietuvoje – Europoje taip pat!

Alaus sriubos tradicija gyvavo ne tik Lietuvoje.

• Vokietijoje tai buvo įprastas pusryčių patiekalas – ypač tarp valstiečių.
• Skandinavijoje populiari „Øllebrød“ – duonos ir alaus košė, dažnai valgoma saldinta ir šilta.
• Čekijoje irgi žinomos sriubos, verdamos iš tamsaus alaus su česnaku ir prieskoniais, dažnai – pagardintos kiaušiniu.

---

Kuo alaus sriuba išskirtinė?

🥄 Tiršta ir soti – su duona, kiaušiniais, kartais net sūriu.

🍺 Skirtingi skonio profiliai – priklausomai nuo pasirinkto alaus: nuo salstelėjusios iki karstelėjusios.

🍲 Lengvai adaptuojama – galima gaminti saldžią, sūrią, aitrų ar net desertinį variantą.

🌡️ Puikiai tinka rudeniui ar žiemai – šildo kūną ir primena istoriją.

---

Pabaigai – ar verta paragauti šiandien?

Tikrai taip! Alaus sriuba – tai ne tik senas receptas, bet ir puikus būdas pažvelgti į mūsų kulinarinį paveldą naujai. Šiandien galima atkurti tiek klasikinę dvarišką versiją, tiek eksperimentuoti: panaudoti craft alų, pridėti sūrio, daržovių ar net šoninės.

Jeigu alų mėgsti ne tik gerti, bet ir ragauti kaip kultūrinį reiškinį – alaus sriuba yra puikus kulinarinis nuotykis, kurį verta išbandyti. O gal net prikelti naujam gyvenimui restoranuose ar savo virtuvėje.