Prūsų alus – skonis iš senosios religijos

Alus prieš tūkstantmečius

Dar IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą alus jau buvo žinomas Egipte ir Babilone. Tačiau mažai kas žino, kad ir mūsų protėviai – baltai ir prūsai – turėjo savą alaus kultūrą, susijusią ne tik su kasdienybe, bet ir su religija.

---

I-XV a istorijos šaltinių apie prūsus nedaug, daugiau sprendžiama pagal archeologinius radinius . Bet ir archeologiniai, ir rašytiniai šaltiniai byloja: materialinės kultūros atžvilgiu rytų Prūsijos dalis buvęs gyviausias kultūros centras. Čia, kur palankios geografinės sąlygos, čia, kur derlingos žemės, kur pajūryje vietiniai gyventojai jau tūkstantmečius ieškojo ir prekiavo gintaru, pasaulis buvęs kitoks.

Baltų kalbose alus ir midus dažnai minimi drauge. Tai rodo, kad senovinis alus buvo gaminamas ne tik iš grūdų (miežiai, kviečiai ir kt.), bet ir su medumi, o raugimui naudotos natūralios priemonės – šakos, dervos, net bitės medus. Tai buvo fermentuotas gėrimas, dažnai be apynių, labiau primenantis senovinį elį ar midų. Dažnai gėrimas būdavo saldokas, kartais net maišytas su medumi – panašiai kaip kai kurie senoviniai slaviški ar baltų midūs.

„Ir alus pradėjo rūgti… vaikščiodamas beržinėje rėčkoj“ – cituojama suomių epoje „Kalevala“, kuri atspindi baltišką įtaką.

---

Alus kaip apeiginis gėrimas

Alus buvo svarbi bendruomenės dalis, daugybė šaltinių (nuo „Sūduvių knygelės“ iki jėzuitų ataskaitų) mini, kad vartotas per šventes, vestuves, laidotuves, net karo žygių pradžioje. Pavyzdžiui:

• pavasario ir rudens sambariuose,
• vestuvėse,
• derliaus šventėse,
• aukose dievams, pvz. Vaižgantui ar Žemynai.

Alus buvo kasdieninis gėrimas – gėrė ne tik vyrai, bet ir moterys bei vaikai (dėl žemo alkoholio kiekio).
Prūsai gėrė alų iš medinių bei molinių taurių, o kartais net iš gyvulių ragų. Vaidilos gėrė alų iš specialių kaušelių, neretai nenaudodami rankų – o su dantimis, o likusį turinį šliūkšteldavo per petį – dievams.

Dokumentai rodo, kad alumi: nuliejamas kampuose per lygiadienį – kad apsaugotų namus nuo blogio. Būdavo šlakstomi daiktai norint susigrąžinti meilę ar burta dėl vagies radimo,

---

Nuo šventų apeigų – prie šeimos tradicijų

Iki pat XVII a., laidotuvėse alumi pagerbdavo vėles, nuliedavo ant žemės, tikėdami maginiu poveikiu.

Vestuvėse jaunikis ir jaunoji užgerdavo vienas kitą iš alaus kaušelio, o likusį alų šliūkštelėdavo vienas kitam į akis – sėkmei.

---

Kryžiuočiai ir alus

Kryžiuočiams užkariavus prūsus, į regioną buvo atnešta vokiška aludarystės tradicija – su apyniais, stipresnėmis fermentacijos technologijomis ir alaus cechais.

Nuo XIII a. Prūsijoje pradėjo plisti vokiško tipo alus, bet vietinė tradicija išliko dar ilgai kaimiškose bendruomenėse. Nors kai kurie keliautojai, kaip Vulfstanas (~890 m.), teigė, kad prūsai alaus negamina, tai greičiausiai buvo sąmoningas nutylėjimas – alus buvo religinis gėrimas, tad apie jį svetimtaučiams nepasakota.

XIV–XV a. kryžiuočių ir vyskupų raštuose minimi įsakymai uždrausti burti iš alaus, nebegerti po išpažinties, kas tik patvirtina – alus buvo svarbus ir religinėje praktikoje.

---

Paveldo aidai

Kai kuriuose Mažosios Lietuvos kaimuose dar XIX a. žmonės minėjo „prūsišką alų” – tai galėjo būti saldesnis, natūraliai fermentuotas gėrimas.

Nors prūsų tauta išnyko, jų kultūrinis paveldas liko pas lietuvius, žemaičius ir kitus baltų palikuonis – taip pat ir alaus tradicijose.

---

Prūsiškas alus – daugiau nei gėrimas

Baltų ir prūsų kraštuose alus buvo jungtis tarp pasaulių – žmonių ir dievų, gyvųjų ir mirusiųjų. Jis ne tik malšino troškulį, bet ir stiprino bendruomenę, tikėjimą ir tradiciją. Tai palikimas, kurį verta atgaivinti.