Senovės Egipto alus: daugiau nei gėrimas

Dievų gėrimas ir kasdienio gyvenimo dalis

Atsižvelgiant į tai, kokią svarbą senovės egiptiečiai teikė gyvenimo malonumams, nenuostabu, kad būtent jie laikomi pirmąja civilizacija, ištobulinusia alaus gamybos meną. Egiptiečiai tapo tokie garsūs aludariai, kad jų šlovė užgožė net tikruosius šio amato pradininkus – šumerus.

Nors graikai nebuvo dideli alaus mėgėjai, jie vis tiek pripažino egiptiečių meistriškumą, o apie mezopotamiečius beveik nekalbėjo. Graikų generolas ir rašytojas Ksenofontas savo veikale „Anabasis“ aprašo mezopotamiečių alų, ragautą Armėnijoje – stiprų skonį, prie kurio reikia priprasti bei geriamą per šiaudelį, kad išvengtų plūduriuojančio salyklo. Beje, pats šiaudelis buvo išrastas šumerų būtent alui gerti.

Mezopotamijos alus priminė košę – buvo tirštas ir nebuvo tinkamas gerti iš taurės. Tuo tarpu egiptiečiai ištobulino technologiją, kad gėrimas būtų lengvesnis, skystesnis ir tinkamas pilti į puodelius ar taures. Dėl šios priežasties egiptietiškas alus dažnai vadinamas „pirmuoju tikru alumi“, nes jis labiau priminė šiuolaikinį gėrimą nei šumeriškas variantas.

Dievų dovana žmonėms

Pagal egiptiečių mitologiją, alus buvo viena iš dievų dovanų žmonijai. Sakoma, kad pats Ozyris išmokė žmones žemdirbystės, kultūros ir alaus gamybos. Seniausias toks dokumentas rastas Unaso piramidėje, priklausančioje V dinastijos laikotarpiui, daugiau nei prieš 4500 metų.

Šiuose tekstuose minimos net 17 skirtingų alaus rūšių – nuo tiršto, primenančio pieno kokteilį, iki stipraus, saldaus, sūraus ar su datulėmis. Pagrindinis alaus ingredientas buvo ne miežiai, o tam tikra raudonųjų kviečių rūšis, vadinama spelta (galimai importuota iš Palestinos).

Socialiniu požiūriu, žemesnioji klasė vartojo tirštesnį, drumstesnį ir silpnesnį alų, o aukštesnioji – sudėtingesnės sudėties, su kvapniomis medžiagomis maišytą alų. Nors nėra konkretaus mito apie alaus sukūrimą, pasakojime „Žmonijos sunaikinimas“ alus jau egzistuoja – dievai tiesiog randa jam tinkamą panaudojimą.

Kai žmonės ketino sukilti prieš saulės dievą Rą, šis nusprendė juos sunaikinti ir pasiuntė savo dukterį – deivę Hator, kuri galiausiai virto nuožmiąja Sakhmet. Rą vėliau pasigailėjo, bet sustabdyti jos nebebuvo įmanoma. Tuomet buvo įsakytą pagaminti didžiulį kiekį alaus, nudažytą raudonai, kad primintų kraują. Sakhmet, pamačiusi „kraujo“ gėrimą, jį išgėrė, apsvaigo ir prabudo vėl kaip Hator – švelni žmonijos globėja.

Šis įvykis tapo pagrindu Tekh festivaliui, dar žinomam kaip „Girtumo šventė“, per kurį egiptiečiai išgėrinėdavo iki sąmonės netekimo, o po to pabusdavo mušant būgnams – taip bandydami pamatyti deivę Hator.

Alus – šventėse ir kasdienybėje

Alus buvo neatsiejama beveik kiekvienos šventės dalis. Valstybė jį dažnai tiekdavo masinėms apeigoms, tokioms kaip Opet ar Wadi šventė. Festivaliai, skirti Bastet, Hator ar Sakhmet, pasižymėjo masiniu gėrimu iki apsvaigimo. Netgi senovės kapų piešiniuose vaizduojamos aristokratės, vemiančios nuo alkoholio pertekliaus.

Tačiau alus nebuvo tik šventinis gėrimas – jis buvo esminė kasdienės mitybos dalis, ypač tarp darbininkų. Moterims priskiriamas aludarystės ištakų laikotarpis: jos pirmosios gamino alų namuose. Vėliau, kai gamyba tapo pramoninė, ją perėmė vyrai, o aludarystė tapo valstybės remiama veikla.

Gėrimas visiems – nuo vaikų iki dievų

Alų gėrė visi – vyrai, moterys ir net vaikai, nes jis buvo laikomas maistingu produktu, o ne vien svaigalais. Darbininkams, pavyzdžiui, Gizos piramidžių statytojams, alus buvo išmokamas kaip darbo užmokestis – tris kartus per dieną.

Alus taip pat minimas daugiau nei šimte medicininių receptų – jis naudotas kaip pagrindinis ingredientas arba tiesiog kaip „vaistas širdžiai nudžiuginti“. Taip pat manyta, kad alus supainioja ligų dvasią, leisdamas jai palikti kūną.

Kaip senovės egiptiečiai gamino alų

Ankstyvuoju laikotarpiu alus buvo gaminamas iš duonos – iškepamos kepalėliai, susmulkinami, užpilami vandeniu ir paliekami rūgti. Vėliau, Naujosios karalystės laikais, alų pradėta gaminti iš emerio ir miežių, kurie buvo sumaišomi su vandeniu, fermentuojami, perkošiami ir gardinami vaisiais ar žolelėmis. Cukraus (dažnai datulių ar medaus pavidalu) buvo dedama tiek skonio, tiek stiprumo pagerinimui.

Londono Britų muziejaus Egipto galerijose galima išvysti modelius, iškastus iš kapų – juose pavaizduoti mediniai aludarių atvaizdai, per marlę perkošiantys salyklą į keraminius indus. Remiantis šiuo vaizdiniu ir mokslininkės Delwen Samuel tyrimais, buvo atkurta senovinė dvifazė salyklo paruošimo technika.

Dvifazės salyklo metodo privalumas – paprastumas. Pirmiausia gaminamas šaltas salyklas: į maltus, daigintus grūdus įpilama vandens kambario temperatūros. Šiame mišinyje lieka aktyvūs fermentai, būtini krakmolui paversti cukrumi. Antrasis mišinys – karštas salyklas – ruošiamas iš nemaltų, nedaigintų grūdų, užpilamų karštu vandeniu ir papildomai kaitinamų.

Egipte rastose alaus gamybos talpose yra šilumos poveikio žymių. Kadangi moliniai indai neatlaikytų daugiau nei 80 °C, būtent iki šios temperatūros ir buvo kaitinamas karštasis salyklas. Toks šildymas atpalaiduoja grūduose esančius krakmolus, bet sunaikina fermentus. Todėl svarbu, kad fermentai išliktų šaltoje dalyje – tik tada, sumaišius abu mišinius, galimas visavertis krakmolų virtimas cukrumi.

Po to abu salyklai buvo sumaišyti ir atvėsinti. Kai temperatūra tapo tinkama, fermentai pradėjo konvertuoti krakmolus į cukrų. Mišinys buvo perkoštas per marlę, o skystis supiltas į molinį rauginimo indą, kuriame iš anksto buvo įskiepyta surinkta mielių kultūra. Grūdai papildomai perpilti šiltu vandeniu, kad būtų išgauta kuo daugiau cukrų. Indas buvo uždengtas ir paliktas fermentacijai.

Tokį alų senovės egiptiečiai gėrė dar fermentacijos metu – tiesiai iš molinio indo.

Paprastas alus turėjo apie 3–4 % alkoholio. Ceremonijoms ar laidotuvėms skirtas alus buvo stipresnis. Geriausios kokybės gėrimas buvo gaminamas karaliui ir elitui – jis būdavo saldintas medumi ir priminė midų. Tutanhamono kape rastas alus buvo būtent toks – tamsus, medumi gardintas dievų gėrimas.

Šiandien viskas daroma kitaip. Moderniame aludarystės procese visi grūdai apdorojami vienu metu, laikantis tikslios temperatūros. Mišinys užverdamas, kad fermentacija sustotų, tada atvėsinamas ir pridedamos mielės. Šis būdas leidžia išgauti iki 80–85 % fermentuojamų cukrų.

Tuo tarpu atkurtas egiptietiškas alus, kadangi nebuvo verdamas, išnaudojo visą įmanomą krakmolą, kuris pavirto cukrumi – todėl buvo maksimaliai efektyvus ir išgaudavo 100 % galimos alkoholio išeigos.

Alus – kapuose ir prie dievų altorių

Kaip gyvenime, taip ir pomirtiniame pasaulyje alus buvo laikomas būtinu. Alaus ąsočiai buvo dedami į kapus kaip pagrindinė auka mirusiajam – tarsi kartu palaidojamas atlyginimas. Be to, alus buvo laikomas geriausia auka dievams – šventyklos turėjo savo alaus bravorus, o gėrimas būdavo padedamas priešais dievo statulą šventojoje erdvėje. Tikėta, kad dievas perima jo esmę, o vėliau alus atitekdavo šventyklos tarnams.

Senovės Egipto alus – tai kur kas daugiau nei gėrimas 

Tai buvo kasdienio gyvenimo dalis, dievų dovana ir darbo jėgos variklis. Jis jungė šventes, ritualus, mediciną ir socialinę tvarką. Alų gėrė visi – nuo karalių iki darbininkų, nuo šventikų iki vaikų. Nors šiuolaikinis alus technologiškai pažangesnis ir įvairesnis, jo vaidmuo visuomenėje nebeatlieka tokios visapusiškos funkcijos kaip senovėje. Egiptiečiams tai buvo gyvybės šaltinis, o šiandien mums – malonumo šaltinis. Ir visgi, kiekvienas pakeltas bokalas – tai tolimas atgarsis civilizacijos, kuri pirmoji suprato, kad alus gali būti ir maistas, ir auka, ir šventė. Ir žinoma nepamiršk – liurlink atsakingai!

Šaltiniai:
Britishmuseum.org
Historicaleve.com