89-erių Julikas Simonaitis – žmogus, kurio alus saugo šeimos istoriją
Kalneliškių vienkiemyje, Pasvalio krašte, 89-erių Julikas Simonaitis iki šiol puoselėja iš tėvų perimtą lietuviško kaimiško alaus gamybos būdą. Jam tai nėra verslas ar bandymas atkartoti senovinį receptą. Tai šeimos istorijos dalis, kurioje telpa ir mediniai kubilai, ir savi apyniai, ir žmonės, kasmet susirenkantys į vienkiemį.
Apie šį išskirtinį aludarį lapkričio 13 d. paskelbtoje istorijoje pasakoja žurnalistas Viktoras Stanislovaitis. O Juliko istorija primena, kad Lietuvos aludarystės paveldas iki šiol gyvas ne vien knygose ar muziejuose.
Amatas, išmoktas stebint tėvus
Simonaičių šeimoje augo dešimt vaikų. Alų namuose gamindavo tėvas Juozapas ir mama Agota, o Julikas nuo mažens matė visą procesą: nuo miežių paruošimo iki salinimo ir misos tekinimo. Pats už alaus gamybą atsakingas tapo vėliau, kai šio darbo nebegalėjo tęsti tėvai.
Šiandien jis sąmoningai renkasi senąjį būdą. Salyklas salinamas mediniuose kubiluose, misa tekinama naudojant tradicines medžiagas, tarp jų šiaudus ir apynius. Modernesnė įranga galėtų sutaupyti laiko, tačiau Julikui svarbu ne greitis, o tęstinumas.
Kodėl vien tikslaus recepto neužtenka?
Pasak Juliko, geram alui itin svarbus vanduo – ypač iš jo sodybos šulinio. Ne mažiau reikšmingi apyniai, salyklas ir mielės. Vis dėlto gerą rezultatą lemia ne vien produktų kiekiai.
Aludaris seka fermentaciją, vertina alaus kvapą, skonį bei putą ir remiasi ilgamete patirtimi. Tokių įgūdžių neįmanoma iki galo perteikti vien užrašius temperatūras ar sudėjus ingredientus į sąrašą. Tradiciniam amatui reikia praktikos ir žmogaus, kuris žinias perduotų kitam.
Juliko mielės – ne tik šeimos, bet ir mokslininkų dėmesio centre

Ypač įdomi šios istorijos dalis – tradicinės alaus mielės. Su Simonaičio vardu siejama mielių kultūra NCYC 4207 nuo 2017 m. lapkričio įtraukta į Didžiosios Britanijos nacionalinę mielių kultūrų kolekciją. Kolekcijos aprašyme ji įvardijama kaip iš Joniškėlio krašto kilusi mišri tradicinės lietuviškos aludarystės kultūra.
Juliko naudojamas mieles tyrinėja ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro specialistai. Mokslininkams įdomi jų sudėtis, fermentacijos ypatybės bei įtaka skoniui ir aromatui. Tai, kas šeimoje išsaugota per kasdienę praktiką, šiandien turi vertę ir moksliniams tyrimams.
Apynių skynimas – proga vėl susitikti
Kalneliškiuose kasmet rengiama apynių skynimo talka. Į sodybą susirenka artimieji, kaimynai ir bičiuliai. Čia ne tik dirbama: bendraujama, dalijamasi prisiminimais, valgomas namuose ruošiamas maistas ir ragaujamas Juliko alus.
Savo alaus Julikas Simonaitis nepardavinėja. Jis gaminamas pirmiausia šeimai ir bendrystei. Taigi šio gėrimo prasmė – ne prekybos lentynoje, o bendrame stalo ir tradicijų pasaulyje.
Ar tradicija turės tęsėją?

Šeimoje jau svarstoma, kas ateityje galėtų perimti senąjį amatą. Juliko anūkas Mantas yra dalyvavęs alaus gamybos procese ir norėtų jo išmokti geriau. Tačiau tokiam palikimui išsaugoti neužteks vieną kartą pamatyti, kaip viskas daroma – reikės laiko ir nuoseklaus darbo.
MKNA požiūriu, tokios istorijos yra ypatingai svarbios. Jos primena, kad lietuviškas alus nėra vien stiliai, etiketės ar receptūros. Tai žmonės, jų patirtis ir iš kartos į kartą perduodamos žinios.
O jums ar yra tekę ragauti tikro naminio, pagal senąsias krašto tradicijas pagaminto alaus? Gal pažįstate žmonių, kurie dar saugo tokį amatą? Pasidalykite komentaruose.


Komentarai
0Dar nėra patvirtintų komentarų. Būk pirmas!
Palik komentarą
Parašyk savo nuomonę. Komentaras bus paskelbtas po administratoriaus patvirtinimo.